Geocaching – smagus ir aktyvus laiko praleidimas!

Taip jau nutinka, kad persikrausčius gyventi svetur, ypač kur nėra jokių pažįstamų ar senų bičiulių – apylinkės yra svetimos ir visiškai nepažįstamos. Eiti pasivaikščioti be tikslo, nežinia kur gali būti tikrai absurdiška ir juokinga… Tad kur eiti, jeigu net apylinkių nežinai? Patekus į tokią situaciją, siūlau pažinti savo gyvenamą vietą ir ne tik, pažvelgti į ją iš arčiau, tačiau surasti ir lobių! Garantuoju, jog tai bus nuostabus laiko praleidimas tiek vienam, tiek kompanijoje. Tai tinka įvairaus amžiaus žmonėms, kuriems tyrinėjimas ir laikas gryname ore yra kur kas geriau už popietę ant sofkutės priešais televizorių.

Kas tas Geocaching?

Tai didžiausias, pasaulinio lygio, lobių ieškojimo žaidimas, kuris įtraukia ir priverčia pajudinti užpakaliuką vaikščiojant ir tyrinėjant apylinkes. GPS ir programėlės savo telefone pagalba, gali atrasti įvairių, įdomių, FANTASTIŠKŲ vietų apie kurias net nežinojai!

Dažniausiai “lobiai” būna sudėti į dėžutes, kurios apsaugo nuo lietaus ir visų kitų gamtos išdaigų. Jose slepiasi įvairios smulkmenėlės, centai, žaisliukai, o kone svarbiausias dalykas – užrašų knygelės arba popieriukai, kuriuose kiekvienas, kuris rado lobį palieką vardą ir tos dienos datą. Beje, gali ir pats kažką į tą dėžutę įdėti! Smagiausia tai, jog šis žaidimas reikalauja tik GPS signalo ir interneto, jam visai neįdomu kada ir kur jį nusprendėte žaisti, patikėkite, lobių rasite visur kur tik eisite!

Skubu pasidalinti savo nuotykiais kartu su Geocaching žaidimu, o jus kviečiu pasidaryti mėgstama puodelį su skaniu gėrimu ir skaityti toliau! Taigi, apie mano rastus lobius!

Pirmasis lobis

Jį radau visai nesunkiai ir pakankamai greitai, aplink jį nebuvo daug medžių, todėl ilgai “negrybavau” kartu su GPS… Radau įvairių smulkmenėlių, pasigrožėjau kalnų vaizdu ir grynu oru… Nieko ypatingo nebuvo, tačiau džiaugiausi kaip mažas vaikas, buvo sunku suvokti, jog pasaulis pilnas tokių mažų dalykėlių prieinamų visiems, tačiau paslėptų.

Antrasis lobis 

Jis atnešė visai neblogą patirtį su daaaaug adrenalino. Vis toliau ir toliau, teko pasinerti į miško glūdumą… Niekuomet nepasižymėjau gerais orientaciniais dalykėliais, tad net nenutuokiu kas būtų buvę jei būčiau pasiklydus! Bet patirtis yra patirtis.

Taigi! Žingsnis po žingsnio leidausi stačiu kalno šlaitu… Jame nebuvo jokių spec. takelių, tad teko eiti per sudžiuvusias iš po žiemos neatsigavusias žoles ir minkštas samanas, kurios tikrai nekėlė didelio pasitikėjimo (nežinau kodėl, tačiau nuo vaikystės bijau ir esu įsitikinus (žinau kaip tai kvailai skamba ir atrodo), jog ten gyvena gyvatės). Tad žingsnis po žingsnio keliavau link savo tikslo link. Staiga prieš akis iššoko stirna, ji stovėjo ir žiūrėjo tiesiai man į akis, mus skyrė tik +/- 10 metrų. Aš jos taip išsigandau! Atrodė, jog miške nepakankamai triušiukų, tad aš patapsiu jos pietumis. Greitau supratau, kad atgalios, šlaitu į viršų neužbėgsiu… Jei bėgsiu žemyn, stirna manęs lauks… Pradėjau bėgti įstrižai/skersai šlaito ir paslydau ant šlapių lapų, tuomet nukritau ir ridenausi likusiu šlaitu žemyn… Net neabejoju, kad ta stirna manęs bijojo labiau, nei aš jos, nes ir toji pabėgo ir visai į kitą pusę, bet aš jos taip išsigandau! O atsikėlus iš po viso šito nuostabaus kritimo, suvokiau, jog reikės užkopti vėl į visą šlaitą, nes lobis buvo jo viršuje… Ną ką… Dėl medžių GPS signalas nebuvo toks nuostabus, tad teko pasivaikščioti gerą pusvalandį vienoje vietoje tikrinant kiekvieną medelį ir kelmelį, tačiau paieškos atsipirko, o stirnos išgąstis dingo su pirmais nugaros ir užpakaliuko skausmais nuo legendinio kritimo, pastarojo tikriausiai niekada nepamiršiu. Haha.

Taigi, radus ir šį judėjau link dar vieno objekto, tačiau iki jo nusigauti nepavyko… Galbūt, jei būčiau turėjus kitokią avalynę (guminius batus) ir daugiau drąsos, būčiau jį radusi, tačiau dėl pasikeitusio kraštovaizdžio taip ir nepriėjau…

Programėlė rodė apie 35 metrus, tačiau visas kelias buvo iškirstas miškas, kuriose klimpai stovėdamas vietoje, o visus tuos metrus iki lobio turėjai brautis per gulinčius rąstus ir lipti per esančias tvoras… Nemanau, jog kas nors likę iš to lobio, nes visa apylinkė iškirsta 100 metrų spindulių, taigi, kad ir kas ten bebuvo – jau tikriausiai senai palaidotas po daugybę medžių, purvyne.

Trečiasis lobis

 Didėjant vėjui ir šąlant nosytei, nusprendžiau, jog pastarasis bus šiandien paskutinis. Tad kulniavau apie 1,5 kilometro mišku iki kitos vietelės. Būnant tarp medžių GPS vėl užpjovė grybą, tad teko pavaikščioti pirmyn ir atgal kaip kokiai kvailutei 15 metrų…

Paeinu, sugrįžtu, trys metrai į priekį, po to penki atgal… Tačiau su paskutiniuoju lobiu išsiaiškinau, jog ši programėlė turi kompasą, kurio pagalbą visai greitai atradau paskutinį lobį, tačiau noriu įspėti, jog ir pati programėlė jums sako, jog gali būti kelių metrų paklaida…

Ar verta žaisti šį žaidimą nuspręskite patys! Tačiau, jei jums įdomu mano nuomonė – šis žaidimas man tikrai patiko, tiesa žaidžiau jį pirmą kartą ir dar viena. Galvojau, jog bus liūdna ir vieniša, tačiau laikas tikrai neprailgo! Net nesupratau, kad pravaikščiojau daugiau negu 3 valandas gryname ore, ieškodama dėžučių su įvairiomis smulkmenomis. Tikrai norėsiu pažaisti dar ateityje, ypač kituose miestuose ar net šalyse, juk šių lobių pasaulyje yra milijonai!!! Be to, galiu jums pažadėti, jog atrasite tikrai gražių, įdomių ir savotiškų vietelių, pabūsite mažaisiais piratais ir niekaip nepaleisite minties ir vėl įsijungti Geocaching žaidimą! 

Autorius Vytautė Juščinskaitė

Susiję Straipsniai

Leave a Comment