Upė Don arba kaip svajonės netampa realybe

Turbūt mane pažystantiems žmonėms nebūtų jokia paslaptis, kad laukiamiausios žvejybos yra upėje.Todėl jau vasario mėnesį nusipirkęs būtinus leidimus, laukiu tos išsvajotosios Balandžio 1 dienos, kada galima šioje upės atkarpoje žvejoti laukinius marguosius upėtakius.

Su kolega skaičiuojame net ne savaites, o dienas, kad galėtume įbristi į vis dar ledinį upės Don vandenį. Iki to laiko ruošiame įrankius. Perkame sausas, šlapias museles ir nimfas, kad galėtume įtikti upės karaliui, su mažais juodais ir raudonais taškeliais. Kaip supratote renkamės upės dalį kur galima žvejoti tik museline meškere, masalai kuriais bandysime vilioti žuvį yra įvairios stadijos vabzdžiai ir jų lervos ar net žuvų mailius. Po truputį taip ir praeina ilgos laukimo dienos ir su kolega sėdame Į automobilį Ir skrodžiame pilkus bundančios Škotijos kelius ir kelelius. Taip besišnekučiuodami net nepajuntame kaip pasiekiame savo tikslą – Škotijos šiaurės rytuose įsikūrusį miestelį Kemnay. Kaip jau turbūt supratote šį kartą žvejosime Kemnay žvejų klubo valdose. Šis upės ruožas yra pusantros mylios, tad pasivaikščioti turėsime gan nemažai vietos ir progą pažinti šią nuostabią upę iš arčiau.

oznor_vivid


Skambutis žvejų klubo sekretoriui, ir gavę instrukcijas nuo kur galima pradėti žvejybą apsirengiame braidymui skirtais rūbais užsitaisom savo „pabūklus“ muselėmis ir leidžiamės nuo Kemnay tilto prie upės, nuo kur ir pradėsime žvejybą. Priminsiu kad šio klubo upės ruožas nuo Kemnay tilto pusantros mylios link upės aukštupio. Vienos dienos žvejyba 20£. Aš kažkodėl pradedu žvejybą su sausa muse, kuria žvejojama ant vandens paviršiaus, todėl ši musė ir vadinama sausa, bet kažkodėl mane neramina gan žvarbus vėjas ir jokios skraidančios musės nesimato. Brendu į gan greitą tėkmę ir pagaliau mano išsvajotieji pirmieji metimai. Guldau musę ant vandens pravedu gan perspektyvias vietas ir nieko… Tiesiog nėra ką rinkti pamanau, tada toliau dirsteliu į kolegą kuris gaudo gan sunkia nimfa, bet jam irgi niekas net nesiteikia pasakyti “labas”. Mane apima negera nuojauta, jokios gyvybės, atrodo, kad būtų mirusi upė. Vis gi ji gyva ir teka visu pajėgumu su dviguba energija, pamastau ir pats sau šypteliu.

Taip prieiname gan negilų, bet su lengva gryžtančia srovele ruožą, keičiu į šlapią musę pravedu vieną, antrą, trečią kartą – nieko, pakeičiu musės spalvinimus – niekas nesidomi. Žuvis kažkur dingusi, o mes jos nerandame.

Sekantis posūkis – duobė ir gan gili, už duobės labai greita srovė, kabinu nimfą vėl penki šeši pravedimai – tuščia. Gerokai įsidienoja, bet vėjas vis kyla, o mūsų jėgos ir tikėjimas slopsta.

Susitikimas taip ir neįvyko su upės karaliumi. Taip ir neištarėme jam sveikas kaip laikaisi? Taip ir nepasakėme, ei drauguži iki kitų susitikimų ir kovų. Nes mes tiesiog dar darome paskutiniuosius pravedimus, ir tariame šiai nuostabiai upei sudie. Tikrai dar sugryšim, kai bus šilta, ore skraidys vabzdžiai, o Don upės paviršių saugos upės karalius, su kuriuo mes dar turėsime gražią kovą, vienas kito vertą kovą!

O gal norite pabandyti savo laimę? Klauskite,visada atsakysime į jums rūpimus klausimus.

Autorius Marius Garipovas

Susiję Straipsniai

Leave a Comment